Kalbėjimo testas ar širdies ritmo formulės 2 zonos treniruotėms?

Nustatant 2 zonos aerobinių treniruočių intensyvumą – ribą, atitinkančią pirmąjį ventiliacinį slenkstį (VT1), – kalbėjimo testas („Talk Test“) yra patikimesnis ir labiau individualizuotas rodiklis nei pagal amžių skaičiuojamos širdies susitraukimų dažnio formulės [1, 10, 14]. Pagal amžių prognozuojamoms formulėms būdingi dideli standartiniai nuokrypiai ir sisteminės vertinimo paklaidos, o gebėjimas laisvai kalbėti tiksliai atspindi kvėpavimo pokyčius, žyminčius perėjimą iš vidutinio intensyvumo aerobinio metabolizmo [1, 10]. Vis dėlto taikant šį testą būtina atsižvelgti į tokius veiksnius kaip sakomo teksto ilgis ir širdies bei kraujagyslių sistemos dreifas („cardiovascular drift“) ilgesnio fizinio krūvio metu [5, 19].

Pagal amžių prognozuojamų širdies ritmo formulių trūkumai

Standartinės aerobinių treniruočių zonos dažnai nustatomos kaip pagal amžių apskaičiuoto maksimalaus širdies susitraukimų dažnio (ŠSDmax) arba širdies ritmo rezervo (ŠRR) procentinė dalis [15, 18]. Amerikos sporto medicinos koledžas (ACSM) pripažįsta keletą pagal amžių prognozuojamų formulių, įskaitant standartinę Fox formulę ($220-\text{amžius}$), Tanaka ($208-0,7\times \text{amžius}$), Gellish, Gulati ir Fairbarn formules [10].

Nors šios formulės naudojamos plačiai, individualiems asmenims jos pasižymi didele paklaida [10]. Nustatyta, kad Fox formulės standartinis nuokrypis siekia 10–12 dūžių per minutę (dūž./min.), be to, jai būdingas proporcingas poslinkis: asmenims, kurių faktiniai rodikliai yra žemesni, ŠSDmax dažnai nepakankamai įvertinamas, o tiems, kurių rodikliai aukštesni, – pervertinamas [10]. Fizinio krūvio tyrimuose tokios formulės kaip Fox ir Tanaka demonstravo plačias suderinamumo ribas ir su lytimi susijusius netikslumus, pavyzdžiui, bėgikėms moterims ŠSDmax buvo pervertintas maždaug 5 dūž./min., o bėgikams vyrams – nepakankamai įvertintas [10, 12, 13].

Skaičiuojant tikslines zonas, šios vertinimo klaidos dar labiau išauga [10, 14]. Europos prevencinės kardiologijos asociacija (EAPC) pažymi, kad treniruočių intensyvumo skyrimas pagal standartizuotą maksimalių rodiklių procentinę dalį neatsižvelgia į individualius metabolinius skirtumus [14]. Krūvio nustatymas remiantis metaboliniais slenksčiais (VT1 ir VT2) užtikrina geresnius metabolinius ir širdies bei kraujagyslių sistemos rezultatus, palyginti su tradiciniu procentiniu metodu [14].

Kaip kalbėjimo testas atspindi metabolinius slenksčius

Kardiopulmoninis krūvio tyrimas (CPET) su dujų analize išlieka auksiniu standartu nustatant ventiliacinius slenksčius [9, 14, 17]. Didėjančio fizinio krūvio metu pirmasis ventiliacinis slenkstis (VT1) žymi intensyvumą, kai plaučių ventiliacija pradeda didėti neproporcingai greičiau, palyginti su deguonies suvartojimu ($V{O}_2$) [1].

Kalbėjimo testas veikia kaip tiesioginis šio fiziologinio pokyčio rodiklis [1, 19]. Kai kvėpavimo dažnis ir tūris padidėja siekiant pašalinti besikaupiantį anglies dioksidą, kyla fiziologinis konfliktas tarp kalbėjimo funkcijos ir metabolinių dujų apykaitos [1, 2].

Moksliniai tyrimai rodo tiesioginį ryšį tarp gebėjimo kalbėti ir ventiliacinių slenksčių:

• Paskutinė teigiama fazė: Didžiausias krūvis, kai asmuo dar gali kalbėti patogiai, nedusdamas, glaudžiai atitinka VT1 [1, 7]. Krūvio lygis, $V{O}_2$ ir širdies susitraukimų dažnis šioje fazėje reikšmingai nesiskiria nuo išmatuotų VT1 verčių įvairiose tiriamųjų grupėse, įskaitant širdies ligomis sergančius pacientus ir sveikus suaugusiuosius [1, 3].
• Dviprasmiška fazė: Kai kalbėti pasidaro „daugiau ar mažiau“ sunku, fizinio krūvio intensyvumas pasiekia arba šiek tiek viršija ventiliacinį slenkstį [1, 3]. Tyrimuose bėgtakiu ir veloergometru ši fazė sutampa su išmatuotais VT1 slenksčiais (pavyzdžiui, ~82–86 % maksimalaus ŠSD bėgant bėgtakiu ir ~82–87 % minant veloergometrą) [3].
• Neigiama fazė: Kai rišliai kalbėti tampa nebeįmanoma, kvėpavimo poreikiai atitinka antrąjį ventiliacinį slenkstį (kvėpavimo kompensacijos slenkstį, arba VT2), reiškiantį didelį, aukšto intensyvumo krūvį [1, 5, 18].

Kadangi kalbėjimo testas atspindi realaus laiko kvėpavimo poreikius, jis yra oficialiai pripažintas Amerikos širdies asociacijos (AHA) moksliniame pareiškime ir ACSM gairėse kaip veiksmingas treniruočių intensyvumo nustatymo metodas [7].

Metodų palyginimas vyresnio amžiaus asmenims ir klinikinėms populiacijoms

Vyresnio amžiaus žmonėms ir širdies bei kraujagyslių reabilitacijos pacientams kalbėjimo testas suteikia aiškių praktinių pranašumų, palyginti su širdies ritmo formulėmis [7, 9, 17]. Subjektyvioms pastangų vertinimo skalėms, tokioms kaip Borgo 6–20 balų suvokiamo krūvio vertinimo skalė (RPE) – kurioje VT1 paprastai atitinka 12–13 balų, – įtakos gali turėti vartojami vaistai, išsilavinimas, treniruotumas ir lytis [7, 15]. Širdies ritmu pagrįstus tikslus taip pat gali iškreipti tokie vaistai kaip beta adrenoblokatoriai ir diuretikai [7].

Kai CPET įranga neprieinama, klinikinėse gairėse rekomenduojama funkcinius testus (pavyzdžiui, 6 minučių ėjimo testą) derinti su kalbėjimo testu, kad būtų nustatytos tinkamos vidutinio intensyvumo zonos [9, 17, 21]. Treniruotės paskutinėje teigiamoje fazėje užtikrina krūvį, patenkantį į CACPR rekomenduojamas vidutinio ir didelio intensyvumo ribas (64–95 % maksimalaus ŠSD), kartu apsaugodamos nuo nepageidaujamo perėjimo į didelio intensyvumo, nepastovios būsenos zonas [7, 21].

Apribojimai ir praktinis taikymas

Norint tiksliai taikyti kalbėjimo testą, reikėtų atsižvelgti į kelis praktinius veiksnius:

1. Teksto ilgis: Trumpos frazės gali nepakankamai apkrauti kvėpavimo sistemą. Tyrimai rodo, kad ilgesnių tekstų (pavyzdžiui, standartinio 90 žodžių teksto) skaitymas leidžia tiksliau nustatyti slenksčių ribas nei labai trumpos frazės [5].
2. Kardiovaskulinis ir suvokimo dreifas: Ilgų, nepertraukiamų aerobinių treniruočių metu širdies susitraukimų dažnis ir kvėpavimo pastangos bėgant laikui gali didėti, net jei mechaninis krūvis nesikeičia [19]. Periodiškas gebėjimo kalbėti įvertinimas padeda užtikrinti, kad intensyvumas išliktų aerobinėje zonoje [7, 19].
3. Balso garsumas: Testo metu reikia kalbėti garsiai, įprastu pokalbio balsu, o ne šnabždėti – taip užtikrinama, kad balso stygos ir kvėpavimo raumenys dirbtų įprastai esant padidėjusiai ventiliacijai krūvio metu [7].