🌐 Lietuvių
EnglishالعربيةБългарскиবাংলাBosanskiČeštinaDanskDeutschΕλληνικάEspañol (España)Español (Latinoamérica)EestiSuomiFilipinoFrançaisहिन्दीHrvatskiMagyarBahasa IndonesiaItaliano日本語한국어LietuviųLatviešuМакедонскиBahasa MelayuNorsk bokmålNederlandsPolskiPortuguês (Brasil)Português (Portugal)RomânăРусскийSlovenčinaSlovenščinaShqipSrpskiSvenskaไทยTürkçeУкраїнськаاردوTiếng Việt简体中文繁體中文
Endurance

VO2 max treniruotės pradedantiesiems ir pažengusiems sportininkams

Norint maksimaliai padidinti VO2 max adaptacijas, būtina pratimų intensyvumą ir intervalų struktūrą suderinti su sportininko treniruotumu. Nors netreniruoti asmenys pasiekia ryškų aerobinį pagerėjimą esant įvairiam intensyvumo spektrui, aukšto meistriškumo sportininkams reikalinga specifinė intervalų trukmė, darbo ir poilsio santykis bei poliarizuotas arba piramidinis savaitinės apimties paskirstymas, skatinantis tolesnes centrines ir periferines adaptacijas.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2026-09-12

Įvadas

Maksimalus deguonies suvartojimas (V˙O2max) atspindi viršutinę širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos pajėgumo transportuoti deguonį ir periferinių raumenų gebėjimo jį panaudoti varginančio fizinio krūvio metu ribą. Nors pradinis aerobinis pajėgumas lemia adaptacijų mastą bei eigą laike, treniruočių struktūriniai kintamieji – intensyvumas, intervalų architektūra ir makrolygio apimties paskirstymas – nustato ilgalaikio tobulėjimo lubas.

Moksliniai įrodymai rodo, kad fiziologiniai mechanizmai, lemiantys V˙O2max didėjimą, reikšmingai skiriasi tarp netreniruotų asmenų ir aukšto meistriškumo ištvermės sportininkų [1, 4, 15]. Supratimas, kaip valdyti treniruočių tankumą, darbo ir poilsio santykį bei savaitinį intensyvumo pasiskirstymą, yra esminis kuriant moksliškai pagrįstas ištvermės programas.

Intensyvumas ir centrinės bei periferinės adaptacijos

Sėdimą gyvenimo būdą gyvenančių ir mėgėjiškai sportuojančių asmenų aerobinis pajėgumas adaptuojasi esant labai įvairiam treniruočių intensyvumo spektrui. 28 tyrimų, atliktų su jaunais, sveikais suaugusiaisiais, metaregresija neparodė jokio reikšmingo dozės ir atsako ryšio tarp pratimų intensyvumo ir V˙O2max pokyčių – panašus absoliutus prieaugis stebėtas mažo–vidutinio (60–70% V˙O2max, +0,29l⋅min−1), didelio (80–92,5% V˙O2max, +0,26l⋅min−1) ir viršmaksimalaus (100–250% V˙O2max, +0,35l⋅min−1) intensyvumo terciliuose [15]. Vis dėlto didesnio intensyvumo pratimai leido pasiekti šį širdies ir kvėpavimo sistemos pagerėjimą esant gerokai mažesnei sesijų trukmei bei suminei treniruočių apimčiai [15].

Nepaisant panašaus bendro V˙O2max prieaugio esant įvairiam intensyvumui tarp netreniruotų asmenų, konkretūs fiziologiniai veiksniai skiriasi:

  • Centrinė hemodinamika: Didelio intensyvumo intervalinės treniruotės (HIIT), atliekamos esant maždaug 95% maksimalaus širdies susitraukimų dažnio (ŠSD), lėmė reikšmingai didesnį V˙O2max (+4–5ml⋅kg−1⋅min−1), širdies minutinio tūrio (+3l⋅min−1) ir sistolinio tūrio (+15ml⋅tvinksniui−1) padidėjimą, palyginti su vidutinio intensyvumo tolygiomis treniruotėmis (MICT) esant 70% maksimalaus ŠSD [17].
  • Periferinės mitochondrijų adaptacijos: Tolygi vidutinio intensyvumo treniruotė stimuliuoja specifinius periferinius metabolinius kelius. Mitochondrijų energijos srautas pradeda aplenkti I kompleksą per glicerolio-fosfato šuntą esant maždaug 40% V˙O2max (I komplekso maksimumui), paaukodamas fosfato ir deguonies (P/O) efektyvumą dėl didesnio katalizinės ATP sintezės greičio [17]. Nustatyta, kad pagal apimtį suderintos MICT treniruotės skatina geresnes periferines mitochondrijų adaptacijas ir mažesnę laktato koncentraciją kraujyje esant identiškam santykiniam darbo intensyvumui, o sprinto intervalinės treniruotės (SIT) labiau padidina V˙O2max ir pikinę galią [17].
  • Mažėjanti apimties grąža pradedantiesiems: Netreniruotiems asmenims net minimali efektyvi dozė sukelia dideles adaptacijas; vienas 4 minučių didelio intensyvumo intervalas, atliekamas 3 kartus per savaitę, lėmė maždaug 10% V˙O2max padidėjimą – tai prilygo protokolams, kuriuose sesijos metu buvo kartojamos keturios 4 minučių atkarpos [17].

Plačiojoje sėdimą gyvenimo būdą gyvenančių asmenų populiacijoje intervalinių treniruočių protokolai (reikalaujantys ≥10 suminių minučių per sesiją esant ≥80–85%V˙O2max) lėmė vidutinį 0,51l⋅min−1 prieaugį 37 tyrimuose [1]. Palyginimui, 20 savaičių standartizuotas tolygių ištvermės treniruočių tyrimas su 483 sėdimą darbą dirbančiais suaugusiaisiais (55–75% pradinio V˙O2max, 30–50 min., 3 dienas per savaitę) lėmė vidutinį maždaug 0,40l⋅min−1 padidėjimą su didele individualia variacija (7% tiriamųjų prieaugis buvo ≤0,10l⋅min−1, o 8% tiriamųjų – ≥0,70l⋅min−1) [1].

Intervalų architektūra: darbo trukmė ir poilsio santykiai

Varžybų ir pažengusiems sportininkams vien tolygaus bėgimo ar važiavimo nebepakanka tolesnėms V˙O2max adaptacijoms paskatinti [4]. Tinklinė 51 tyrimo (1261 sportininkas) metaanalizė parodė, kad kartotinių sprintų treniruotės (RST; NMA efekto dydis g=1,04), didelio intensyvumo intervalinės treniruotės (HIIT; g=1,01) ir sprinto intervalinės treniruotės (SIT; g=0,69) reikšmingai lenkia tolygias treniruotes (g=0,29) bei įprastas kontrolines treniruotes plečiant V˙O2max [4].

+-----------------------------------------------------------------------------------------+
| Intervalo tipas   | Darbo intervalas | Darbo ir poilsio santykis (WRR) / Poilsis | Min. trukmė  |
+-------------------+------------------+-------------------------------------------+--------------+
| HIIT              | ~140 sekundžių   | WRR 0,85 (~165 s poilsio)                 | 3–6 sav. (3x)|
| Ilgas HIIT        | >= 240 sekundžių | 1:1 iki 2:1 WRR                           | 6–13 sav.(3x)|
| SIT               | <= 30 sekundžių  | < 97 sekundžių poilsio                    | 3–6 sav. (3x)|
| RST               | 3–7 sekundės     | <= 60 sekundžių poilsio                   | 2 sav. (3x)  |
+-----------------------------------------------------------------------------------------+

Didelio intensyvumo intervalinės treniruotės (HIIT)

Trijų lygių metaregresija sportininkų kohortose nustatė apverstos U formos dozės ir atsako ryšį HIIT parametrams: optimali darbo trukmė siekia 140 sekundžių, derinant su 0,85 darbo ir poilsio santykiu (WRR) (atitinkamai 140 s darbo ir 165 s poilsio) [4]. Protokolai, taikantys šiuos parametrus 3–6 savaites po 3 sesijas per savaitę, sportininkams lėmė maksimalų V˙O2max išplėtimą [4].

Ilgesni intervalai taip pat suteikia specifinių funkcinių pranašumų. Tyrimų su mėgėjiškai aktyviais suaugusiaisiais pogrupyje, kuriame taikyta ilgesnė darbo trukmė, pasiektas didesnis prieaugis – maždaug nuo 0,8 iki 0,9l⋅min−1 [1]. Aktyviems ir treniruotiems asmenims ≥4 minučių darbo atkarpos lėmė 2% didesnį tempo važiavimo / bėgimo (angl. time-trial) rezultatų pagerėjimą ir 4% didesnį maksimalios aerobinės galios (MAP) padidėjimą, palyginti su SIT protokolais [6].

Sprinto intervalinės treniruotės (SIT) ir kartotinių sprintų treniruotės (RST)

Nors SIT (maksimalių pastangų sprintai ≤30 s) ir HIIT reikšmingai pagerina širdies ir kvėpavimo sistemos pajėgumą tiek klinikinėse, tiek sportininkų kohortose (SMD = 1,54) [5], sportininkams skirtos metaregresijos rodo, kad SIT nulemtas V˙O2max pagerėjimas tampa statistiškai nereikšmingas, kai poilsio intervalai viršija 97 sekundes [4].

Kartotinių sprintų treniruotėms (3–7 s maksimalios pastangos su ≤60 s poilsiu) pakanka vos 2 savaičių po 3 savaitines sesijas, kad treniruotiems asmenims sukeltų reikšmingą V˙O2max padidėjimą [4]. Nors HIIT ir SIT lemia panašius bendrus maksimalaus deguonies suvartojimo pokyčius sveikų asmenų kohortose, HIIT pasižymi didesniu efektyvumu gerinant širdies ir kvėpavimo sistemos pajėgumą antsvorio turinčių asmenų populiacijose (SMD = -0,97), o SIT stipriau mažina riebalinę masę treniruotų sportininkų kohortose (WMD = 5,85) [5]. Be to, HIIT rodo nuosaikų pranašumą prieš SIT didinant maksimalią aerobinę galią / greitį (ES = 0,70) [6].

Savaitinės apimties paskirstymas: poliarizuotas ir piramidinis modeliai

Makrolygiu ištvermės treniruočių programose apimtis skirstoma į tris skirtingas intensyvumo zonas, apibrėžiamas pagal laktato koncentraciją kraujyje ir ventiliacinius slenksčius:

  • 1 zona (mažo intensyvumo treniruotės, LIT): Žemiau pirmojo ventiliacinio slenksčio (VT1) arba <2mmol⋅l−1 laktato kraujyje (<70–75%ŠSDmax) [7, 14, 20].
  • 2 zona (vidutinio intensyvumo / slenkstinės treniruotės, MIT): Tarp VT1 ir VT2 arba 2–4mmol⋅l−1 laktato kraujyje [7, 20].
  • 3 zona (didelio intensyvumo treniruotės, HIT): Virš antrojo ventiliacinio slenksčio (VT2) arba >4mmol⋅l−1 laktato kraujyje (>85%ŠSDmax) [7, 14, 20].
Intensyvumo zonų pasiskirstymas ištvermės modeliuose:

Poliarizuotas (POL): [======= 1 zona: 75-80% =======] [Z2: 0-5%] [== 3 zona: 15-20% ==]
Piramidinis (PYR):   [====== 1 zona: 70-75% ======] [== Z2: 15-20% ==] [= 3 zona: 5-10% =]
Slenkstinis (THR):   [==== 1 zona: ~50% ====] [======== 2 zona: >40% ========] [= Z3: <10% =]

Poliarizuotų treniruočių dinamika

Poliarizuotas treniruočių intensyvumo pasiskirstymas (POL; ~75–80% 1 zonoje, 0–5% 2 zonoje, 15–20% 3 zonoje) yra efektyvus siekiant trumpalaikio V˙O2max, V˙O2peak ir darbo ekonomijos pagerėjimo [7]. 17 tyrimų (n=437) metaanalizėje poliarizuotos treniruotės parodė pranašumą prieš kitus modelius gerinant V˙O2peak (SMD = 0,24, p=0,040); šį efektą daugiausia lėmė trumpesnės nei 12 savaičių intervencijos (SMD = 0,40) bei aukšto meistriškumo sportininkai (SMD = 0,46) [10]. Vis dėlto šis pranašumas nevirto statistiškai reikšmingais tempo rungčių rezultatų, laiko iki išsekimo ar slenkstinės galios / greičio skirtumais, lyginant su kitais struktūrizuotais pasiskirstymais [10].

9 savaičių atsitiktinių imčių tyrime, kuriame buvo lyginami poliarizuotas, slenkstinis, didelės apimties mažo intensyvumo ir tik intervalinis modeliai su 48 gerai treniruotais sportininkais, poliarizuota grupė pasiekė 11,7% V˙O2peak padidėjimą, kurį lydėjo geresnis pikinis greitis ir ilgesnis laikas iki visiško išsekimo [11, 20].

Piramidinis pasiskirstymas ir elito praktika

Piramidinis treniruočių modelis (PYR; ~70–75% 1 zonoje, 15–20% 2 zonoje, 5–10% 3 zonoje) išlieka plačiai taikomas įvairiose ištvermės sporto šakose [7, 19]. Stebėjimų analizės rodo, kad elito ištvermės sportininkai nuolat praleidžia 75–85% bendros treniruočių apimties 1 zonoje [20]. Pavyzdžiui, Norvegijos jaunimo slidinėjimo rinktinės nariai treniravosi pagal pasiskirstymą: 75% 1 zonoje, 5–10% 2 zonoje ir 15–20% 3 zonoje, o olimpinių žaidynių sunkaus svorio irkluotojai fiksavo 77,3% 1 zonoje, 16,9% 2 zonoje ir 5,8% 3 zonoje [20].

Tiesioginiai statinių poliarizuoto ir piramidinio pasiskirstymų palyginimai daugeliu atvejų rodo lygiaverčius funkcinius rezultatus:

  • 16 savaičių pagal apimtį suderintas tyrimas su gerai treniruotais bėgikais neparodė jokių reikšmingų skirtumų tarp poliarizuotos ir piramidinės grupių vertinant V˙O2max, laktato slenksčio greitį ar 5 km bėgimo testo pagerėjimą [11].
  • Individualių dalyvių duomenų tinklinė metaanalizė, apimanti 13 tyrimų (n=348), patvirtino, kad bendras poliarizuoto ir piramidinio modelių efektyvumo reitingas nesiskiria, nors varžybų lygio sportininkai buvo linkę šiek tiek geriau reaguoti į poliarizuotą, o mėgėjai – į piramidinį pasiskirstymą [11].
  • Triatlonininkų, besiruošiančių pusės „Ironman“ distancijai, poliarizuotos ir piramidinės grupių finiše vidutiniškai skyrė vos 2 sekundės, o suminė 2 zonos apimtis teigiamai koreliavo su bendru pusės „Ironman“ ir bėgimo rungties rezultatu [14].
  • Sisteminės apžvalgos patvirtina, kad vertinant kaip statinius, izoliuotus modelius, nei piramidinis, nei poliarizuotas treniravimas nuosekliai nepranoksta vienas kito [13].

Nuo 2 iki 5 lygio (Tier 2–5) sportininkų kohortose poliarizuotas ir piramidinis modeliai užtikrina geresnes adaptacijas nei slenkstiniai modeliai 3+ lygio (nuo gerai treniruotų iki pasaulinio lygio) sportininkams, kai intervencijos trunka ≥12 savaičių; tuo tarpu žemesnio lygio atletai patiria panašias aerobines adaptacijas visuose struktūrizuotuose modeliuose [19]. Be to, slenksčio adaptacijos (VT2/LT2) išlieka stiprios visuose modeliuose su sąlyga, kad sportininkai išlaiko minimalų 3 zonos krūvį tarp 8% ir 26% (kai ≥6% laikoma privalomu minimumu) [19].

Periodizacija ir integracija į makrociklą

Užuot išlaikius statinį pasiskirstymą ištisus metus, moksliniai įrodymai rekomenduoja keisti intensyvumo pasiskirstymą pereinant per treniruočių blokus. 16 savaičių atsitiktinių imčių kontroliuojamame tyrime su 60 gerai treniruotų vyrų bėgikų (pradinis V˙O2peak: 67±4ml⋅kg−1⋅min−1) perėjimas nuo 8 savaičių piramidinio bloko prie 8 savaičių poliarizuoto bloko (PYR → POL), išlaikant pastovų treniruočių krūvį, lėmė didesnes adaptacijas nei statinis PYR, statinis POL ar POL → PYR seka [12].

Optimali sezoninės periodizacijos struktūra:

Paruošiamasis etapas     -->   Ikivaržybinis etapas    -->    Varžybinis etapas
Didelė apimtis / Mažas intensyvumas Piramidinis pasiskirstymas     Poliarizuotas pasiskirstymas
(>80% 1 zonos bazė)            (LIT + slenkstinė apimtis)     (LIT + tikslinis didelis intensyvumas)

PYR → POL perėjimas užtikrino ~3,0% santykinio V˙O2peak pagerėjimą, ~1,7% greičio padidėjimą ties 2mmol⋅l−1 laktato kraujyje (vBLa2), ~1,5% greičio padidėjimą ties 4mmol⋅l−1 laktato kraujyje (vBLa4) bei ~1,5% geresnį 5 km bėgimo laiką [12].

Ši seka atitinka makrociklo architektūrą, stebimą elito ištvermės programose: pamatinis didelės apimties mažo intensyvumo bazinis rengimas bendrojo paruošimo etape, perėjimas prie piramidinio pasiskirstymo slenkstinei ištvermei ugdyti ikivaržybiniame etape ir užbaigimas poliarizuotu pasiskirstymu, siekiant optimizuoti piką pasiekusią aerobinę galią bei V˙O2max prieš pat svarbiausias varžybas [12].

Šaltiniai

Interneto šaltiniai

  1. VO2max Trainability and High Intensity Interval Training in ...
  2. VO2max (VO2peak) in elite athletes under high-intensity ...
  3. Effectiveness of High-Intensity Interval Training (HIT) and ...
  4. Comparison of different interval training methods on athletes ...
  5. Comparative effects of high-intensity and sprint interval ...
  6. Effect of High‐Intensity Interval Training Versus ... - Paulo Gentil
  7. The Effect of Polarized Training Intensity Distribution on ... - PMC
  8. Polarized vs. Threshold Training Intensity Distribution on ...
  9. [Triathlon Science] Polarized vs. Pyramidal Training ...
  10. Comparison of Polarized Versus Other Types of Endurance ...
  11. Polarized vs Threshold vs Pyramidal Training - SensAI
  12. Effects of 16 weeks of pyramidal and polarized training intensity ... - PMC
  13. FROM PYRAMIDAL TO POLARIZED THE BEST TRANSITION?
  14. Polarized vs. Pyramidal Training — Which is Better For Your Athletes?
  15. The Effect of Training Intensity on VO2max in Young Healthy Adults
  16. (PDF) The dose-response relationship between interval-training and VO ...
  17. Exercise Is Medicine…and the Dose Matters - Frontiers
  18. The effect of training distribution, duration, and volume on ...
  19. Effects of Polarized vs. Other Training Intensity Distribution ...
  20. The training intensity distribution among well-trained and ...

Susiję tyrimai

Endurance5 km bėgimo treniruotės ir atsistatymas vyresnio amžiaus bėgikams

Vyresnio amžiaus bėgikai pasiekia optimalių rezultatų 5 km distancijoje derindami poliarizuotą treniruočių intensyvumą, didelių svorių jėgos pratimus ir tikslines intervalines treniruotes. Kadangi senstant lėtėja neuromuskulinis atsistatymas ir jėgos grįžimas, kokybiškas treniruotes būtina riboti iki dviejų per savaitę, tarp jų išlaikant 48–72 valandų pertrauką.

EnduranceBėgimo ir ėjimo intervalai ar tolygus bėgimas grįžtant bėgioti

Struktūruoti bėgimo ir ėjimo intervalai sumažina didžiausią vertikaliąją atoveiksmio jėgą, stabdymo raumenų apkrovą bei raumenų skausmą po treniruotės, palyginti su tolygiu bėgimu, išlaikant tą patį aerobinį stimulą ir tempą. Vis dėlto ėjimo intervalai keičia raumenų aktyvaciją didindami plekšninio raumens stūmimo apkrovą, todėl būtina nuosekli progresija, kad nebūtų perkrauti nepasiruošę audiniai.

EnduranceTreniruotės ir atsistatymas tarp dviejų maratonų per keturias savaites

Tarp dviejų maratonų, kuriuos skiria keturios savaitės, bėgikai pirmąsias dvi savaites turėtų teikti pirmenybę aktyviam atsistatymui ir glikogeno atkūrimui, o po to atlikti trumpą krūvio mažinimą, sumažinant apimtį 41–60 % ir išlaikant varžybinį intensyvumą. Pagrindinis apribojimas – fiziologinis atsistatymas trunka iki keturių savaičių, todėl išlieka paslėpto neuromuskulinio nuovargio ir kaulų streso traumų rizika.

EnduranceGeriausias intervalinio ir tolygaus bėgimo balansas

Maždaug 75–80 % žemo intensyvumo tolygaus bėgimo ir 15–20 % didelio intensyvumo intervalų derinys labiausiai padidina treniruotų bėgikų VO2max trumpuose treniruočių cikluose. Tačiau bėgikams mėgėjams ir kontroliniams bėgimo testams šis poliarizuotas balansas nesuteikia aiškaus pranašumo prieš piramidinį modelį, apimantį vidutinio intensyvumo slenkstinį bėgimą.

EnduranceKaip planuoti intervalus kritinei galiai didinti

Norint padidinti kritinę galią (CP), o ne kliautis ribota anaerobinio darbo talpa, intervalinėse treniruotėse būtina maksimaliai prailginti laiką sunkiojo intensyvumo zonoje, o atsigavimo metu intensyvumą griežtai išlaikyti žemiau kritinės galios. Trumpi mikrointervalai (pvz., 30 s / 15 s) ir mažėjančių intervalų formatai leidžia sukaupti daugiau laiko arti maksimalaus deguonies suvartojimo nei tradiciniai ilgi intervalai. Vis dėlto anaerobinio darbo resursų atsistatymas po pasikartojančių serijų lėtėja, todėl būtina pakankamai sumažinti galią poilsio metu, kad būtų išvengta ankstyvo išsekimo.

EnduranceLėti bėgimai ar intervalai: optimalus treniruočių balansas 5 km bėgikams

5 km bėgikams optimalus treniruočių intensyvumo pasiskirstymas suderina apie 75–80 % mažo intensyvumo aerobinio tūrio ir 15–20 % didelio intensyvumo intervalinio darbo. Perėjimas nuo piramidinio pasiskirstymo bazinio pasirengimo metu prie poliarizuoto prieš varžybas maksimaliai padidina aerobinį galingumą ir varžybų rezultatą.

EnduranceKritinis plaukimo greitis: slenksčio tikslumas ir intervalų struktūra

Kritinis plaukimo greitis (CSS), apskaičiuojamas iš 400 m ir 200 m kontrolinių plaukimų, yra patikimas treniruočių rodiklis, tačiau maksimalią pastovią laktato koncentraciją (MLSS) pervertina maždaug 5,3 %, todėl tikrosioms slenkstinėms treniruotėms tempą reikia koreguoti. Efektyviam tempo lavinimui taikomi trumpos pertraukos slenksčio intervalai, glikolitiniai buferizavimo pakartojimai ir sprinto serijos su ilgu poilsiu, suderinti pagal struktūrizuotą treniruočių intensyvumo pasiskirstymą.

EnduranceBėgimo ir ėjimo kaitaliojimas ar tolygus bėgimas grįžtant po pertraukos

Struktūruoti bėgimo ir ėjimo intervalai suteikia mechaninį bei ląstelinį pranašumą, palyginti su nepertraukiamu bėgimu, nes išnaudoja ląstelių signalinius langus kolageno sintezei, išlaikydami audinių tempimą žemiau pažeidimo ribos. Vis dėlto, nors kintamos apkrovos mažina ūmų nuovargį ir ankstyvą traumų riziką, ilgalaikė traumų prevencija priklauso nuo objektyvių jėgos rodiklių ir griežtai kontroliuojamo savaitinio krūvio didinimo.

Kategorijos