Tempimo ir stiprinimo eiliškumas esant kryžminiams sindromams

Korekcinių pratimų eiliškumas, kai pernelyg aktyvūs audiniai pirmiausia slopinami ir ilginami, o susilpnėję raumenys aktyvuojami ir stiprinami tik po to, pagerina laikyseną bei neuromuskulinį aktyvavimą ir apsaugo nuo kompensacinių judesių [2, 3, 4]. Tiek viršutinio kryžminio sindromo (VKS), tiek apatinio kryžminio sindromo (AKS) klinikiniai tyrimai rodo, kad veiksmingą treniruočių apimtį galima pasiekti skiriant vos 8–12 minučių kasdienio apšilimo arba atliekant 3 struktūruotas treniruotes per savaitę 8–12 savaičių laikotarpiu [1, 7, 9]. Visgi, nors korekciniai pratimai patikimai koreguoja struktūrinius laikysenos kampus, didesnių sisteminių apžvalgų duomenys apie tiesioginį skausmo mažėjimą, funkcinio pajėgumo ir bendrų motorinių savybių pagerėjimą išlieka nevienareikšmiai [6].

Fiziologinis pratimų sekos pagrindimas

Viršutinis ir apatinis kryžminiai sindromai, kuriuos pirmasis aprašė Vladimiras Janda, yra sisteminiai sensomotoriniai sutrikimai, pasižymintys dėsningu raumenų disbalansu sąnarių, raumenų ir nervų posistemėse [8, 18]. Šių modelių atveju toniniai raumenys, linkę į įtampą ir trumpėjimą, kryžiuojasi įstrižai su faziniais raumenimis, linkusiais į slopinimą ir silpnumą [17, 18].

Bandymai stiprinti silpnus raumenis iš anksto neatpalaidavus priešingų įtemptų audinių dažnai tik sustiprina kompensacines judėjimo strategijas [3]. Norint to išvengti, šiuolaikinėse korekcinių pratimų sistemose, tokiose kaip Nacionalinės sporto medicinos akademijos (NASM) korekcinių pratimų tęstinumo modelis, taikoma griežta keturių etapų seka [2, 4, 9]:

1. Slopinimas (Inhibit): sumažinti pernelyg aktyvių audinių įtampą taikant miofascijinį atpalaidavimą (SMR) arba manualinį masažą, išlaikant spaudimą jautriose vietose 30–45 sekundes [2, 4, 7].
2. Ilginimas (Lengthen): atlikti pernelyg aktyvių struktūrų statinį ar neuromuskulinį tempimą, kad būtų atkurtas optimalus ramybės ilgis [2, 4, 9].
3. Aktyvavimas (Activate): izoliuoti ir sustiprinti nepakankamai aktyvius, pailgėjusius raumenis tiksliniais jėgos pratimais [2, 4].
4. Integravimas (Integrate): iš naujo lavinti dinaminę motorinę kontrolę atliekant koordinuotus, daugelį sąnarių apimančius kinetinės grandinės judesius [2, 4, 7, 9].

VKS atveju ši seka taikoma pernelyg aktyvioms priekinėms ir nugarinėms struktūroms – ypač didžiajam ir mažajam krūtinės raumenims, viršutinei trapezinio raumens daliai, mentės keliamajam raumeniui, sukamajam galvos raumeniui, laiptiniams ir pospakos raumenims – prieš aktyvuojant nuslopintus giliuosius kaklo lenkiamuosius raumenis, vidurinę ir apatinę trapezinio raumens dalis, rombinius raumenis bei priekinį danty глуjį raumenį [2, 4, 11, 13, 17].

AKS atveju panaši dinamika vyksta juosmens, dubens ir klubų komplekse. Įtempti klubo lenkiamieji raumenys ir juosmens tiesiamieji raumenys skatina dubens posvyrį į priekį ir perteklinę juosmens lordozę, o abipusis slopinimas (reciprokinis slopinimas) slopina sėdmenų aktyvavimą [9, 16]. Žmonėms, turintiems AKS, didžiojo sėdmens raumens neuromuskulinis įsitraukimas gali vėluoti iki 370 milisekundžių po to, kai judesį pradeda aplinkiniai raumenys [9]. Klubo lenkiamųjų raumenų slopinimas ir pailginimas prieš aktyvuojant sėdmenis ir korpuso raumenis padeda atkurti teisingą įsitraukimo laiką visoje užpakalinėje kinetinėje grandinėje [9].

Treniruočių apimtis ir adaptacijos terminai

Klinikiniai tyrimai, vertinantys išsamias korekcinių pratimų programas (CCEP), nurodo aiškius minimalios treniruočių dozės parametrus, reikalingus laikysenos ir neuromuskuliniams pokyčiams sukelti:

• Treniruotės trukmė ir dažnumas: intervencijos paprastai apima struktūrizuotas treniruotes 3 kartus per savaitę 8–12 savaičių laikotarpiu [1, 9, 11]. Įprastoje treniruočių rutinoje veiksmingą kasdienę dozę galima atlikti per 8–12 minučių kaip tikslinį apšilimą, suderintą su trumpais kasdieniais pratimais namuose [7].
• Adaptacijos terminai: ankstyvas simptomų sumažėjimas paprastai pastebimas tarp 2 ir 6 savaičių, o išmatuojamiems struktūriniams laikysenos kampų pokyčiams pasiekti dažniausiai reikia 6–12 savaičių nuoseklaus darbo [3]. Klinikinėse programose rekomenduojama laikyseną ir judėjimo modelius iš naujo įvertinti kas 4–6 savaites [7].
• Rezultatų išlaikymas nutraukus treniruotes: atsitiktinių imčių kontroliuojamuose tyrimuose, kuriuose nagrinėti 8 savaičių protokolai (iš viso 24 treniruotės), laikysenos kampų korekcijos ir elektromiografiniai pagerėjimai išliko ir po 4 savaičių pertraukos be treniruočių [1, 11].

Objektyvūs laikysenos ir neuromuskuliniai rezultatai

Korekciniai protokolai, besiremiantys šiuo nuosekliu požiūriu, lemia reikšmingus išmatuojamus pokyčius esant tiek viršutinio, tiek apatinio kryžminio sindromo disfunkcijoms:

Viršutinis kryžminis sindromas

VKS diagnostiniai kriterijai paprastai apibrėžia asmenis, kurių galvos poslinkio į priekį kampas (FHA) yra didesnis nei 44°–48°, pečių poslinkio į priekį kampas (RSA) – didesnis nei 49°–52°, kraniovertebrinis kampas (CVA) – mažesnis nei 50° arba krūtininės kifozės kampas (TKA) viršija 42°–45° [3, 4, 6, 11].

Sisteminė apžvalga ir 28 atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų metaanalizė patvirtino, kad korekcinių pratimų protokolai reikšmingai sumažino galvos poslinkio į priekį kampą (SMD: -1,49), pečių poslinkio į priekį kampą (SMD: -1,53) ir krūtininę hiperkifozę (SMD: -1,70) [6]. 8 savaičių trukmės tyrime su jaunais vyrais, turinčiais VKS, nuosekli CCEP programa sumažino galvos poslinkio į priekį kampą nuo 46,71° iki 39,52°, pečių poslinkio į priekį kampą nuo 54,36° iki 45,45°, o krūtininę kifozę – nuo 47,90° iki 36,34° [1]. Kartu koncentrinio raumenų aktyvavimo santykis tarp viršutinės ir vidurinės trapezinio raumens dalių (UT/MT) sumažėjo nuo 1,96 iki 0,96, o viršutinės ir apatinės dalių santykis (UT/LT) – nuo 2,01 iki 1,04, kas normalizavo mentės ir krūtinės ląstos pusiausvyrą bei pagerino mentės diskinezijos testo rezultatus [1].

Apatinis kryžminis sindromas

8 savaičių atsitiktinių imčių tyrime, kuriame dalyvavo moterys, turinčios AKS (pradinis juosmens linkis ≥45° ir dubens posvyris į priekį ≥15°), 24 keturių etapų NASM protokolo užsiėmimai lėmė reikšmingą juosmens lordozės kampų ir didžiojo sėdmens raumens elektrinio aktyvumo pagerėjimą, palyginti su neaktyvia kontroline grupe [9]. Tiriamųjų grupėje taip pat užfiksuotas pakinklio raumenų elektrinio aktyvumo, didžiojo sėdmens ir nugaros tiesiamojo raumens maksimalios valingos izometrinės kontrakcijos (MVIC) bei nugaros tiesiamojo raumens įsijungimo laiko pagerėjimas [9]. Korpuso stabilumo pratimai, nukreipti į dubens dugno ir giliuosius liemens raumenis, taip pat veiksmingai padeda valdyti perteklinę lordozę ir su ja susijusį diskomfortą juosmens srityje [10, 16].

Apribojimai ir klinikiniai aspektai

Nors mechaniniai ir kampiniai pagerėjimai, susiję su nuosekliais pratimais, literatūroje yra aiškiai pagrįsti, išlieka keletas svarbių aspektų:

• Laikysenos pokyčiai ir simptomų išnykimas: metaanalizės rodo, kad nors korekciniai pratimai stipriai keičia laikysenos kampus, tiesioginis jų poveikis subjektyviam skausmo vertinimui, funkcinei negaliai ir pusiausvyrai platesnėse populiacijose išlieka nevienodas ir kartais neįtikinamas [6]. Vis dėlto intervencijos, kuriose derinama manualinė terapija, tikslinis tempimas ir stiprinimas, rodo reikšmingą kaklo negalios ir skausmo pagal vizualinę analogijos skalę sumažėjimą [13, 18].
• Priežiūros svarba: prižiūrimi korekciniai protokolai nuolat lenkia savarankiškas programas namuose koreguojant VKS sutrikimus [18].
• Kinetinės grandinės tarpusavio priklausomybė: vien tik viršutinio arba apatinio kryžminio sindromo koregavimas atskirai gali duoti nepilnaverčių rezultatų, jei asmuo turi abu sindromus vienu metu. Kadangi abipusės raumenų disfunkcijos apima visą kinetinę grandinę, ilgalaikėms adaptacijoms pasiekti būtinos sisteminės programos, apimančios nervinę motorinę kontrolę, sąnarių mobilumą ir dinaminę integraciją visame kūne [8].