Kaip kaulų stambumas veikia maksimalią natūralią raumenų masę
Skeleto matmenys, pavyzdžiui, riešo ir čiurnos apimtys, nustato struktūrines maksimalios natūralios liesosios kūno masės bei siektino kūno svorio lubas. Naudodamiesi anatominėmis formulėmis, natūraliai sportuojantys atletai gali įvertinti viršutines savo raumenų ribas, nors šios lygtys yra sukalibruotos išskirtinai nenaudojantiems dopingo asmenims, turintiems žemą kūno riebalų procentą.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2026-11-15
Skeleto stambumas, vertinamas pagal sąnarių – pavyzdžiui, riešo ir čiurnos – apimtis, nustato kiekybiškai įvertinamas lubas natūraliam žmogaus potencialui auginti liesąją raumenų masę [1, 4]. Kadangi kaulų struktūra yra atrama visai raumenų sistemai, storesni ir didesnės apimties kaulai gali išlaikyti pastebimai daugiau raumeninio audinio [4, 10]. Vis dėlto šiems prognozavimo modeliams taikomos aiškios išlygos: jie sukalibruoti griežtai nenaudojantiems dopingo asmenims, kurių kūno riebalų lygis yra žemas (paprastai nuo 4 % iki 12 %), be to, šiems skaičiavimams reikalingi tikslūs anatominiai orientyrai, o ne apytiksliai matavimai [1, 4].
Matematinis kaulų dydžio ir raumenų augimo ribų ryšys
Žinomiausią kiekybinį modelį, susiejantį skeleto matmenis su raumenų auginimo ribomis, sukūrė dr. Casey Buttas [1, 4]. Remdamasis nenaudojančių dopingo atletų duomenimis – nuo 1950–1960 m. eros prieš steroidų atsiradimą iki šiuolaikinių natūraliojo kultūrizmo čempionų, – šis modelis apskaičiuoja maksimalią natūralią liesąją kūno masę (LBM), pasitelkdamas ūgį ir sąnarių apimtis [1].
Šiame modelyje sąnariai matuojami konkrečiose vietose, kur kaulą dengia minimalus raumenų ir riebalinio audinio sluoksnis: riešas matuojamas tiesiai virš ylinės ataugos (lot. processus styloideus), o čiurna – siauriausioje vietoje virš kulkšnių [1]. Vidutiniai vyrų skeleto baziniai matmenys yra 7,0 colių (apie 17,8 cm) riešas ir 8,8 colio (apie 22,4 cm) čiurna [1].
Formulė numato maksimalią liesąją kūno masę (svarais, esant maždaug 5 % kūno riebalų) pagal ūgį, riešo ir čiurnos apimtis (visi matmenys coliais) [4]:
Norint nustatyti maksimalų raumeningo kūno svorį esant bet kokiam pageidaujamam riebalų procentui, formulė atitinkamai perskaičiuoja liesąją masę [4]:
Pagal šias formules dauguma natūraliai sportuojančių vyrų pasiekia maksimalią 75–95 kg natūralios liesosios kūno masės ribą, kuri labiausiai priklauso nuo jų skeleto matmenų ir ūgio [4]. Ketvirtajame savo darbo leidime dr. Buttas atnaujino šiuos modelius pasitelkdamas didesnes imtis, kad eliminuotų statistinį persipynimą (pavyzdžiui, čiurnos matmenų naudojimą maksimaliai žasto apimčiai prognozuoti) ir gautų patikimesnes, labiau apibendrintas formules [5].
Lyties skirtumai vertinant raumeninį potencialą ir FFMI
Raumenų auginimo potencialas tarp lyčių sistemiškai skiriasi dėl bazinio skeleto tvirtumo ir hormoninio profilio [5]. Tyrimai rodo, kad maksimalus natūralus moterų raumenų potencialas siekia maždaug 80–81 % vyrų potencialo [5].
Šis skirtumas atsispindi liesosios masės indekso (FFMI) rodikliuose, kurie normalizuoja neriebalinę masę pagal ūgį [5]:
- Netreniruotų asmenų bazinis FFMI: moterų vidurkis yra apie 15,4, palyginti su 18,9 vyrų [5].
- Natūrali maksimali riba: nors geriausi natūraliai sportuojantys vyrai artėja prie viršutinės ribos, natūralių atlečių moterų maksimalus FFMI siekia maždaug 20 [5].
- Bendros liesosios masės ribos: vyrai natūraliai pasiekia 75–95 kg liesosios masės lubas, o moterų maksimali LBM riba paprastai yra apie 45–65 kg [4].
Standartinės klinikinės dvigubos energijos rentgeno spindulių sugerties (DXA) ribinės vertės taip pat atspindi šiuos bazinius skirtumus; galūnių liesosios masės ir ūgio santykio rodiklis () nustato orientacines ribas ties maždaug 5,5 kg/m² moterims ir 7,0 kg/m² vyrams [22].
Raumenų ir kaulų santykis bei frakcionavimo modeliai
Skeleto struktūrinį ribojantį poveikį papildomai pagrindžia anatominiai kūno sudėties frakcionavimo tyrimai [12, 10]. 1988 m. Deborah Anne Kerr Simono Fraserio universitete sukūrė penkių komponentų antropometrinį frakcionavimo modelį, suskirstantį bendrąją masę į odą, riebalus, raumenis, kaulus ir liekamuosius komponentus [12]. Tiesiogiai patvirtintas pagal Briuselio lavonų tyrimo duomenis, Kerr modelis numatė gyvų asmenų kūno svorį su 3,00 kg standartine įverčio paklaida (SEE) įvairiose sportininkų ir nesportuojančiųjų imtyse [12]. Vis dėlto elito kultūristų grupėje modelio prognozavimo paklaida siekė 8 %, o tai atspindėjo jų išskirtinį raumeningumą ir hidratacijos pokyčius, palyginti su standartiniais anatominiais atskaitos taškais [12].
Remdamasis šiais anatominiais principais, sporto mokslininkas ir ISAK 4 lygio antropometras Francis Holway sukūrė praktinį raumenų ir kaulų santykio modelį [10]. Holway modelis naudoja skeleto pločių ir apimčių rodiklius, kad nustatytų viršutinę žmogaus raumenų masės ribą vienam kaulo vienetui [10, 11]. Profesionaliame sporte, įskaitant NFL naujokų biržos stovyklas, elito regbį ir futbolą, šis santykis padeda nustatyti, ar sportininkas jau pasiekė savo raumenų lubas, ar dar gali saugiai priaugti masės neperkraudamas skeleto sistemos [9, 11, 16].
FUTREF projekte, kuriame buvo ištirti 752 elito Argentinos futbolininkai, raumenų ir kaulų santykio procentiliai reikšmingai skyrėsi priklausomai nuo žaidimo pozicijos ir leido išskirti žaidėjus, atrinktus į nacionalinę vyrų rinktinę [9]. Panašūs poziciniai skirtumai pastebimi ir regbyje: grumtynių žaidėjai pasižymi pastebimai tvirtesniu skeletu ir didesne liesąja rankų mase (10,6 kg, palyginti su 9,0 kg tarp gynėjų) [16]. Tarptautinio lygio vyrų regbio žaidėjų ilgalaikiai duomenys rodo šią struktūrinę adaptaciją: 1955–2015 m. laikotarpiu vidutinė kūno masė išaugo 24,3 % (nuo 84,8 kg iki 105,4 kg), sustiprėjus fizinei atrankai [16].
Sąnarių pločių matavimas ir korekcija pagal riebalinį audinį
Norėdami tiksliai pritaikyti skeleto matavimus, antropometrai atsižvelgia į poodinio riebalinio audinio storį [6, 20]. Neapdorotos galūnių apimtys () koreguojamos naudojant kaliperiu išmatuotas odos raukšles (), kad būtų gauta koreguota raumenų apimtis () [6]:
Pakėlus šią reikšmę kvadratu ir padauginus iš ūgio, galūnės matmuo paverčiamas trimate galūnių raumenų masės prognoze [6]. Validavimo tyrimuose lyginant su DXA tyrimais, antropometriniai modeliai, koreguojantys apimtis pagal odos raukšlių storį, rodo didelį sutapimą su faktine liesojo audinio mase (pavyzdžiui, Wen ir kt. ASM3 lygtis pasiekia ir , lyginant su DXA išmatuota galūnių raumenų mase) [6].
Standartinėse klinikinėse kategorijose vyrų, aukštesnių nei 165 cm (5'5"), skeleto stambumas pagal riešo apimtį skirstomas į smulkų (14,0–16,5 cm / 5,5"–6,5"), vidutinį (16,5–19,0 cm / 6,5"–7,5") ir stambų (>19,0 cm / >7,5") [3]. Moterims, aukštesnėms nei 165 cm, smulkiu laikomas riešas <15,9 cm (<6,25"), vidutiniu – 15,9–16,5 cm (6,25"–6,5"), o stambiu – >16,5 cm (>6,5") [3]. Vis dėlto vieno sąnario matavimai turi trūkumų: 1987 m. atliktas tyrimas parodė, kad nors riešo apimtis ir alkūnės plotis koreliuoja (), asmenų skirstymas į skeleto tipus pagal riešo apimtį ir pagal alkūnės plotį lėmė kategorinio sutapimo koreliacijas, nesiekiančias 0,5 [19].
Praktinė reikšmė ir modelių taikymo ribos
Natūraliai sportuojantiems atletams, keliantiems ilgalaikius tikslus, sąnarių apimtys suteikia realistišką atskaitos tašką vertinant genetinį raumenų potencialą be dopingo [1, 4]:
- Tikslinio kūno svorio nustatymas: žinodamas savo ūgį, riešo ir čiurnos apimtis, atletas gali apskaičiuoti savo maksimalią LBM ir nustatyti realistišką tikslinį svorį esant norimam kūno riebalų kiekiui (pvz., 8 %, 10 % ar 12 %) [1, 4].
- Kalibravimo ribos: šios prognozuojamos lubos taikomos išskirtinai liekniems kūnams [1]. Esant didesniam riebalų kiekiui, poodiniai riebalai virš sąnarių iškraipo matavimus ir sumažina standartinių lygčių tikslumą [1, 2]. Daugybinės regresijos tyrimai nutukusių asmenų imtyse rodo, kad nors apimtys koreliuoja su liesąja mase ir jėga (–), sklaida išlieka gerokai didesnė nei tarp lieknų atletų [2].
- Darbingumo rodikliai: nors liesoji masė ir FFMI koreliuoja su fizinėmis galimybėmis, didesnė neriebalinė masė savaime neužtikrina geresnio funkcinio pajėgumo visose srityse, jei neatsižvelgiama į paros energijos sąnaudas ir fizinio aktyvumo pobūdį [18].
Šaltiniai
Interneto šaltiniai
- Maximum Muscular Potential Calculator: Weight & ...
- Are body circumferences able to predict strength, muscle ...
- Calculating body frame size
- Muscle Gain Potential Calculator
- FFMI Calculator: Calculate your genetic muscular potential
- Concordance between appendicular skeletal muscle mass ...
- Testing the concurrent validity and reliability of a lipowise ...
- Reference Values for Body Composition and Anthropometric ...
- The FUTREF Project
- The Muscle-to-Bone Ratio Course: Understanding and ...
- muscle, more problems: How one metric could change NFL ...
- An Anthropometric Method for Fractionation of Skin, Adipose ...
- Anthropometric fractionation of body mass: Matiegka revisited
- Kerr Body Comnposition 1988 | PDF | Adipose Tissue
- Positional Differences in Muscle-to-bone Ratio in National ...
- Kinanthropometry of Group I rugby players in Buenos Aires ...
- Muscle-to-bone ratio of URBA players per position. (Error ...
- The relationship between cardiorespiratory fitness and ...
- BODY FRAME MEASURES
- Body Fat Evaluation in Male Athletes from Combat Sports by ...
- Relations between frame size and body composition and ...
- DXA body composition analysis | Sports Medicine
- Cross-validation of anthropometric and bioelectrical ... - PubMed
- Cross‐Validation of Anthropometric and Bioelectrical ...
- Anthropometry to assess body fat in Indonesian adults